Pašvęstieji tebūna pranašiški, labai konkrečiai liudijantys Viešpaties Jėzaus Prisikėlimą. Tai palinkėjo popiežius Pranciškus laiške Pašvęstų pasauliečių institutų atstovams, dalyvaujantiems suvažiavime Romoje spalio 28-29 dienomis. Italijos Pašvęstų pasauliečių institutų suvažiavimą, skirtą Apaštališkosios konstitucijos „Provida Mater Ecclesia“ septyniasdešimtosios metinėms, globoja Šventojo Sosto Pašvęstojo gyvenimo kongregacija.
Pasak Šventojo Tėvo, Pijaus XII dokumentas „Provida Mater Ecclesia“ tam tikra prasme buvo revoliucinis, nes pramatė naują pašvęsto gyvenimo formą - pašvęstus pasauliečius ir pašvęstus diecezinius kunigus. Šių institutų naujumas tas, kad jie pašaukti suderinti pašvęstumą ir pasaulietiškumą liudijimo apaštalavimu: evangelizavimu – ypač kunigai, ir krikščionišku įsipareigojimu visuomenės gyvenime - pasauliečiai. O visi kartu – brolyste, kuri yra tikra bendrystė.
Šiandien esate pašaukti būti nuolankiais ir užsidegusiais pasaulio ir istorijos prasmės skelbėjais Kristuje ir Šventoje Dvasioje. Jūs žavitės Viešpačiu Jėzumi, jo nepakartojamu gyvenimo būdu, gebėjimu mylėti, sutikti žmones, juos gydyti ir guosti. Todėl „būti pasaulyje“ nėra tik socialinė būsena, bet teologinė tikrovė, leidžianti atidžiai klausytis ir stebėti, dalytis kentėjimu ir džiaugsmu, suprasti poreikius.
Tai reiškia būti pranašiškais labai konkrečiu būdu: nešti į pasaulį Dievo žodį, gebėti ištarti tai, ką Dievas sako apie pasaulį. „Ištarti“ ne tiek žodžiais, kiek veiksmais; pasakyti tai, ką pasaulyje veikiantis Dievas nori jam pasakyti.
Popiežius Pranciškus laiške pasiūlė pašvęstiesiems šiame kelyje vadovautis malda, įžvalgumu, dalijimusi, drąsa ir džiaugsmu, kad pasaulyje būtų tarsi siela kūne.
Melstis, buti vienybėje su Dievu, arti jo širdies, klausytis jo balso kiekviename gyvenimo įvykyje, su Evangelija rankoje.
Įžvalgumas, atpažinimas reiškia gebėjimą esminius dalykus skirti nuo pašalinių, „lavinti“ išmintį iš dienos į dieną, kad žinotume kokia mūsų atsakomybė ir kurie uždaviniai svarbiausi. Tai asmeniškas, bet drauge bendruomeninis procesas, todėl neužtenka vien tik individualių pastangų.
Dalintis kiekvieno vyro ir moters likimu. Net jei pasaulio reikalai tampa tragiški ir tamsūs, nepalikti jo savo likimui, nes jį myliu iki galo taip, kaip Jėzus.
Drąsinti, su Kristaus malone niekuomet neprarasti vilties, nes Jis mato gėrį kiekviename dalyke. Tai kiekvienos eucharistinės apeigos raginimas: „Aukštyn širdis!“.
Džiaugtis pasauliu ir visais žmonėmis. Net tada, kai daroma viskas, kad netektume džiaugsmo, leistis būti veikiamais Kristaus Dvasios teikiamo džiaugsmo, Kristaus, kuris išlaisvina ir padaro užsidegusiais, leidžia būti (pasaulio) „viduje“, tarsi druska ir raugas. (Vatikano radijas)
